Medvilninis popierinis biologiškai skaidus krepšys su užtrauktuku ir pakabinimo anga

Viskas apie popierinį maišelį: jo istorija, išradėjai ir tipai šiandien

Didelis rudas popierinis maišelis turi ilgą ir įdomią istoriją.

Rudi popieriniai maišeliai tapo mūsų kasdienio gyvenimo dalimi: juos naudojame bakalėjos pirkiniams neštis į namus, pirkiniams vežti universalinėje parduotuvėje ir vaikų pietums pakuoti.Mažmenininkai juos naudoja kaip tuščią drobę savo firminių produktų pakuotėms.Kūrybingi gudruoliai jas nešioja net kaip Helovino kaukes.Lengva pamiršti, kad kažkas seniai turėjo juos sugalvoti!

Inovatoriai, padovanoję mums popierinį maišelį

Daugelį amžių maišai iš džiuto, drobės ir audeklo buvo pagrindinis prekių laikymo ir judėjimo būdas visoje Britų imperijoje.Pagrindinis šių medžiagų privalumas buvo jų tvirtumas, ilgaamžiškumas, tačiau jų gamyba pasirodė ir daug laiko reikalaujanti, ir brangi.Kita vertus, popierius galėjo būti gaminamas daug pigiau ir netrukus tapo svarbiausia nešiojamų maišelių medžiaga prekybos keliuose.

Nuo tada, kai buvo pristatytas 1800-aisiais, popierinis maišelis buvo daug atnaujintas kelių sumanių novatorių dėka.1852 m. Francis Wolle išrado pirmąją mašiną masinei popierinių maišelių gamybai.Nors Wolle popierinis maišelis atrodė labiau panašus į didelį pašto voką, o ne į šiandien žinomą bakalėjos parduotuvę (todėl buvo galima naudoti tik smulkiems daiktams ir dokumentams vežti), jo mašina buvo pagrindinės popierinės pakuotės naudojimo katalizatorius.

Kitas svarbus žingsnis į priekį kuriant popierinį maišelį buvo Margaret Knight, produktyvi išradėja, tuomet dirbusi Columbia Paper Bag Company.Ten ji suprato, kad rankiukai kvadratiniu dugnu, o ne Wolle vokų dizainas, būtų praktiškesni ir efektyvesni.Ji sukūrė savo popierinių maišelių gamybos mašiną pramoninėje parduotuvėje, atverdama kelią plačiai paplitusiam komerciniam popierinių maišelių naudojimui.Jos mašina pasirodė tokia pelninga, kad ji įkūrė savo įmonę „Eastern Paper Bag Company“.Kai parsinešate maistą į namus iš prekybos centro arba perkate naują aprangą iš universalinės parduotuvės, mėgaujatės Knighto darbo vaisiais.

Šiuose maišeliuose kvadratiniu dugnu vis dar trūko klasikinio popierinio maišelio, kurį šiandien žinome ir mėgstame, komponento: klostuotų šonų.Galime padėkoti Charlesui Stillwellui už šį papildymą, dėl kurio maišeliai buvo sulankstomi ir todėl juos lengviau laikyti.Pagal specialybę mechanikos inžinierius Stillwello dizainas paprastai žinomas kaip SOS krepšys arba „savaime atsidarantys maišai“.

Bet palaukite - yra daugiau!1918 m. du Šv. Pauliaus bakalėjos pardavėjai, vardu Lydia ir Walteris Deubeneriai, sugalvojo dar vieną originalaus dizaino patobulinimą.Pramušę skylutes popierinių maišelių šonuose ir pritvirtinę virvelę, kuri buvo rankena ir dugno sutvirtinimas, Deubeners nustatė, kad kiekviename maišelyje klientai gali neštis beveik 20 svarų maisto.Tuo metu, kai maisto prekių pristatymas į namus buvo pakeistas grynaisiais, tai buvo esminė naujovė.